Minimalių pajamų apsauga – oraus pragyvenimo lygio užtikrinimas

Minimalių pajamų apsaugos sistemos yra suprantamos kaip asmens pajamų rėmimo schemos, skirtos darbingo amžiaus asmenims. Minimalių pajamų sistemos išmokų mokėjimas yra grindžiamas asmens materialine padėtimi. Išmokos mokamos asmenims, kurie neturi teisės gauti socialinio draudimo išmokas arba jeigu šios nebegalioja. Taigi, šių išmokų sistemos yra laikomos paskutinio išsigelbėjimo programomis (angl. last resort), kurios turi garantuoti minimalų pragyvenimo lygį gyventojams ir jų išlaikomiems asmenims, kurie nėra pajėgūs patys užsitikrinti finansinio saugumo.
Programomis siekiama sumažinti skurdą (ypač absoliutų), pakeliant skurdžiausiai gyvenančių asmenų vartojamą iki tam tikros ribos. Nustatant paramos dydį, turi būti atsižvelgiama į adekvatų maisto (vartojimo) krepšelį arba tam tikru būdu nustatytą skurdo ribą. Visgi svarbu, kad išmokų sistema nesumenkintų paskatų dirbti, todėl sistema turi būti glaudžiai susijusi su integracijos į darbo rinką priemonėmis.
Naujajame Europos socialinių teisių ramstyje pabrėžiama gyventojų teisė gauti minimalias pajamas, kurios užtikrintų orų pragyvenimą visais gyvenimo etapais, todėl šalys yra raginamos tobulinti minimalių pajamų apsaugos sistemas ir garantuoti socialines teises visiems gyventojams.

2009 m. suburta nepriklausomų ekspertų komanda pristatė ataskaitą, kurioje apžvelgiamos ES šalių minimalių pajamų apsaugos schemos. Ataskaitą galima rasti čia. Ataskaitoje pažymima, jog galiojančios sistemos nepajėgia užkirsti kelio skurdui ir nesugeba garantuoti oraus pragyvenimo lygio visiems gyventojams. Ekspertų vertinimu, pagrindinės problemos siekiant garantuoti minimalias pajamas visoje Europos Sąjungoje yra šios:
• ribota išmokų aprėptis, susijusi su nepakeliama administracine našta, galima gyventojų baime dėl stigmatizacijos, o taip pat ir su griežtomis paramos gavimo sąlygomis, kurių nevykdant taikomos sankcijos;
• nepakankamas išmokų adekvatumas, kurį iš esmės sąlygoja menkas gyventojų ir valdžios institucijų supratimas apie tai, kas yra minimalių pajamų apsauga;
• ribotas išmokų efektyvumas, susijęs su nepakankamomis įsidarbinimo paskatomis, kurias lemia dideli atskaitymai, skolos, pakirsta savivertė ir motyvacijos trūkumas.

Ataskaitoje pažymima, jog, diegiant minimalių pajamų sistemas, su aukščiau paminėtais iššūkiais susiduria visos šalys, tačiau akivaizdu, jog šalių resursai ir gebėjimai juos įveikti gerokai skiriasi. Dokumente nurodoma, jog visoje Europoje trūksta aiškumo apie tai, kas yra adekvačios pajamos, taip pat nepakanka skaidrumo bei nuoseklumo, kaip turi būti nustatomas išmokų lygis bei jų teikimo tvarka. Todėl Europos valstybės, kartu ir Lietuva, raginamos diskutuoti minimalių pajamų apsaugos tema bei nustatyti aiškius kriterijus, kaip turi būti užtikrinamas orus pragyvenimo lygis visiems gyventojams.

 
Europos minimalių pajamų tinklas siekia įtvirtinti teisę į adekvačias ir prieinamas minimalias pajamas

Žvelgiant į ataskaitos rezultatus, šalyse vis dar trūksta dialogo ir aiškių kriterijų, tobulinant minimalių pajamų apsaugos sistemas.
Dėl šių priežasčių buvo inicijuotas Europos minimalių pajamų tinklo (European Minimum Income Network, toliau – EMIN) projektas, vykdytas 2013 – 2014 m. Projektą finansavo Europos Komisija, siekiant suformuoti bendrą sutarimą ir numatyti tolesnius veiksmus, siekiant įgyvendinti efektyvias minimalių pajamų apsaugos sistemas ES šalyse.
EMIN yra organizacijų ir fizinių asmenų tinklas, siekiantis laipsniškai įtvirtinti teisę į adekvačias, prieinamas ir įgalinančias minimalių pajamų sistemas. EMIN vienija skirtingų sričių ekspertus, specialistus, akademikus ir kitus subjektus, aktyviai kovojančius su skurdu ir socialine atskirtimi. EMIN yra organizuojamas nacionaliniu ir ES lygiu visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, taip pat Islandijoje, Norvegijoje, Makedonijoje ir Serbijoje. EMIN koordinuoja Europos kovos su skurdu tinklas (European Anti Poverty Network – EAPN). Daugiau informacijos apie EMIN galite rasti www.emin-eu.net